Bėgimas dažnai pradedamas nuo labai paprasto noro – daugiau judėti, pagerinti savijautą ar tiesiog išbandyti kažką naujo. Tačiau ne visiems pavyksta tai paversti įpročiu. Būtent todėl Vilniaus universiteto (VU) projektas „Prisijaukink bėgimą“ su Arimex, jau antrus metus iš eilės subūręs dalyvius, tampa ne tik sporto iniciatyva, bet ir socialine bei emocine patirtimi.
Šiemet projekte, startavusiame kovo 23 d., dalyvavo 35 VU bendruomenės nariai, kurie treniravosi du kartus per savaitę Vingio parke, tiek su trenere doc. dr. Jūrate Armoniene, tiek savarankiškai pagal gautas rekomendacijas. Galutiniame renginyje – „If Vilniaus pusmaratonyje“ gegužės 23 d. – startavo 25 dalyviai. Jų patirtys atskleidžia, kad didžiausias projekto poveikis slypi ne tik nubėgtuose kilometruose, bet ir pasikeitusiame požiūryje į save, sportą ir bendruomenę.
Bėgti kartu lengviau nei vienam
Dauguma dalyvių sutaria – didžiausia projekto stiprybė yra grupinės treniruotės. Būtent jos padeda neprarasti motyvacijos ir nepasiduoti tada, kai vienam būtų lengviausia sustoti. „Running in a group for the first time really motivates to stay active and not give up. Thanks for the opportunity and the new experience. I am really motivated to further advance my running skills“, – dalijasi projekto dalyvis Mattthias, pabrėždamas, kad svarbiausia patirties dalis jam buvo ne tik treniruotės, bet ir bendras jausmas, jog esi dalis komandos. „Viena nebūčiau tiek nuoširdžiai sportavusi“, – atvirai sako projekto dalyvė. Kiti taip pat pabrėžia, kad be grupės palaikymo anksčiau bandymai bėgioti dažnai baigdavosi greitai prarasta motyvacija.
Projekto metu pradedantieji ir pažengusieji treniravosi kartu, tačiau kiekvienas galėjo judėti savo tempu. „Projekte patiko tai, kad treniravomės pagal savo pajėgumus. Pradedantieji buvo taip pat aktyviai įtraukiami kaip ir jau bėgiojantys, nepaliekami kažkur gale likimo valiai“, – dalijasi projekto dalyvė Greta. Tokia aplinka kuria saugumą ir pasitikėjimą – ypač tiems, kurie dar tik bando prisijaukinti bėgimą.
Trenerės vaidmuo – tarp disciplinos ir palaikymo
Projekto metu treniruotes vedė Vilniaus universiteto lengvosios atletikos trenerė doc. Jūratė Armonienė, kurios vaidmuo projekte, pasak dalyvių, buvo kur kas daugiau nei tik sportinių pratimų vedimas ar bėgimo programos sudarymas. Jos darbas tapo vienu esminių veiksnių, padėjusių dalyviams ne tik pagerinti fizinę formą, bet ir iš esmės pakeisti požiūrį į bėgimą kaip į ilgalaikį įprotį, o ne trumpalaikę iniciatyvą.
Užsiėmimų metu dėmesys buvo skiriamas ne tik bėgimo technikai, bet ir taisyklingam apšilimui bei specialiesiems pratimams, stiprinantiems kūną. Dalyviai pabrėžia, kad treniruotėse itin jautėsi aiški struktūra, profesionalumas ir gebėjimas pritaikyti krūvį skirtingo pasirengimo žmonėms. Tai leido tiek visiškai pradedantiesiems, tiek jau turintiems bėgimo patirties jaustis saugiai ir kartu patirti progresą. Tokia metodika mažino įtampą, kuri dažnai lydi pradedančiuosius bėgikus, ir padėjo išvengti vienos dažniausių klaidų – per didelio krūvio pradžioje. Pasak projekto dalyvių, treniruotėse buvo jaučiamas tiek paskatinimas stengtis, tiek pagarba individualiam tempui. „Trenerė labai faina – tiek griežta, kad jaustum šiokį tokį spaudimą pasistengti, bet ne tiek, kad per skausmus ir sukastus dantis reikėtų kažką įrodinėti“, – dalijasi viena projekto dalyvė.
Svarbu ir tai, kad treniruočių atmosfera, kurią formavo trenerė, buvo apibūdinama kaip balansuojanti tarp motyvuojančios disciplinos ir žmogiško palaikymo. Dalyviai mini, kad buvo jaučiamas „teisingas spaudimas“ stengtis, tačiau kartu nebuvo peržengiama riba, kuri vestų į perdegimą ar nusivylimą. Tokia pusiausvyra leido žmonėms mokytis klausytis savo kūno, palaipsniui didinti krūvį ir nebijoti lėtesnio progreso.
Didžiausias pokytis – ne kūne, o galvoje
Daugeliui dalyvių svarbiausias pokytis įvyko ne fizinėje formoje, o viduje. Bėgimas tapo ne spaudimu, o įpročiu, o sportas – malonia rutina. „Apskritai džiaugiuosi, kad dalyvavau projekte. Pagrindinis pliusas – ne tiek fizinės formos pagerėjimas, kiek emocinės. Po treniruočių visada būdavo geras nusiteikimas“, – dalijasi bėgikė. Kita dalyvė priduria, kad projektas padėjo pakeisti požiūrį į bėgimą: „Svarbu palaikyti savo tempą, koks jis lėtas bebūtų, ir negalvoti, kad jei rezultatai iškart nedžiugina, tai ši veikla ne man.“ Per šiuos du projekto mėnesius daugeliui išsivystė įprotis judėti, kuris išliks ir už projekto ribų.
Kai kuriems dalyviams projektas taps startu į didesnius sportinius tikslus. Vieni planuoja tęsti bėgimą vasarą, kiti jau galvoja apie varžybas. „Vasarą ketinu ir toliau bėgioti, o rudenį sudalyvauti Vilniaus maratone ir nubėgti 10 km“, – rašo Guoda. Tokie planai rodo, kad projektas yra ne tik laikina iniciatyva, bet ir ilgalaikio įpročio pradžia.
Pabaigai – padrąsinimas: ženkite pirmą žingsnį
Daugelyje atsiliepimų kartojasi dėkingumo jausmas – už galimybę dalyvauti, už sukurtą atmosferą ir už patirtį, kuri motyvuoja judėti pirmyn. „Ačiū labai už galimybę dalyvauti šiame projekte“, „Ačiū už projektą“, „Ačiū labai, kad esate“ – šios paprastos, bet nuosekliai kartojamos frazės apibendrina bendrą dalyvių emociją ir patirtį. Ir galbūt būtent tai geriausiai nusako šio bėgimo projekto esmę: tai nėra tik treniruotės ar pasiruošimas startui, tai – patirtis, kuri padeda žmonėms atrasti ne tik bėgimą kaip veiklą, bet ir naują santykį su savimi, savo galimybėmis bei kasdieniu judėjimu.
Dėkojame projekto rėmėjui „Arimex“, VU fondui, treniruotes vedusiai VU lengvosios atletikos trenerei dr. Jūratei Armonienei, VU Medicinos fakulteto prof. Rimantui Stukui už itin vertingą paskaitą apie mitybą ir kiekvienam bėgusiam ir skyrusiam savo laiką, kad šis projektas pasisektų.