Lietuvos futbolo federacija pristatydama savo strategiją 2020-2024 metams teigė, kad Lietuvoje futbolas yra pati masiškiausia sporto šaka tarp vaikų, kuria užsiima ne tik moksleiviai, bet ir mažamečiai darželinukai. Vėliau dalis tų vaikų tampa studentais, kurie nusprendžia atstovauti savo universitetui Lietuvos studentų futbolo lygoje (LSFL). Apie tai, kaip atrodo vaikų ir studentų futbolas kalbamės su mediku Gerardu Sakaliumi, kurį neabejotinai galima vadinti ištikimiausiu VU futbolo komandos fanu.
Kada ir kaip į Jūsų gyvenimą atėjo futbolas?
Pats asmeniškai labai myliu futbolą. Esu pats žaidęs mokykloje, rajoninėse varžybose ir, aišku, dažniausiai mėgėjiškai. Man futbolas sporto šaka numeris vienas. Esu ne kartą stebėjęs legendinio Vilniaus „Žalgirio“ kovas TSRS čempionate, tiek stadione, tiek ir per TV. Labai džiaugiuosi ir manau, kad yra didelė garbė tiek VU, tiek ir VU studentams, kad juos treniruoja buvę legendiniai „Žalgirio“ žaidėjai R. Turskis ir E. Malkevičius. Šiais laikais labai daug futbolo rodo TV, todėl visada su malonumu pasižiūriu Čempionų lygą, Europos lygą, Anglijos, Italijos, Vokietijos, Ispanijos futbolo čempionato rungtynes.
Pandemija ir karantinas pakoregavo mūsų visų planus, futbolas buvo sustojęs, dabar neretai net didžiosios pasaulio lygos vyksta be žiūrovų. Ar karantinas atnešė kokių nors teigiamų dalykų futbolininkams, treneriams, su jais dirbančiam personalui, fanams, ar karantiną vertinate tik neigiamai?
Karantinas pakeitė tik tai, kad futbolas vyksta be žiūrovų. Tai yra liūdniausias dalykas. Fanai yra futbolo dalis. Esu įsitikinęs, kad žaisti futbolą pilname stadione yra žymiai smagiau nei tuščiame. Žiūrovai priverčia futbolininkus suprasti, kad jie ateina į stadioną „sirgti“ už savo mylimą komandą, o futbolininkai visada turi stengtis laimėti rungtynes. Visgi treneriai, futbolininkai ir personalas vis tiek atlieka savo darbą, ar būtų karantinas, ar ne. Aišku gaila, kad 2020 metų Lietuvos studentų futbolo čempionatas baigėsi po pirmojo rato, ten tikrai dar niekas nebuvo aišku ir, manau, kad prizininkai būtų išaiškėję sužaidus pilnai antrą ratą. Manau, VU futbolo komanda būtų tikrai pakovojusi dėl aukso medalių.
Jūs iš arti matėte ir vaikų futbolą, todėl kas, Jūsų nuomone, lemia, kad tiek daug vaikų ateina į futbolo treniruotes ?
Mano sūnus nuo pirmos klasės iki dešimtos klasės lankė futbolo treniruotes futbolo mokykloje, o aš žiūrėdavau ir treniruotes. Viskas prasidėjo 2005-2006 metais ir tuo metu treniruotės vykdavo „Sportimos“ manieže. Visa aikštelė buvo padalinta į 4-6 plotus, kuriuose vienu metu treniruodavosi įvairaus amžiaus vaikai iš skirtingų futbolo mokyklų. Viskas buvo tik gero laiko praleidimas, niekas neskyrė daug dėmesio mokyti, kaip taisyklingai smūgiuoti ar pakelti kampinį. Nemanau, kad ir dabar kas nors pasikeitė. Aišku, yra puikių trenerių ir talentingų vaikų, bet tai tik vienetai. Kas lemia, kad daug vaikų eina į futbolą? Galiu pasakyti tiesiai šviesiai - daugelis vaikų, o ypač tėvų nesupranta, ką reiškia žaisti futbolą. Tėvai leidžia mažus vaikus į futbolo mokyklas tam, kad jie sportuotų, t.y judėtų, mušinėtų kamuolį, pabūtų tuo laiku be kompiuterio, telefono ar kitų mobilių įrenginių. Moka už tai pinigus ir mintyse galvoja, kad mano sūnus bus futbolininkas. Deja, bet tai neteisingas mąstymas. Vieniems vaikams sekasi geriau, kitiems prasčiau ir jau tada daug jų „atsisijoja“, vėliau jau patiems vaikams pasidaro nebeįdomus futbolas, nes atsiranda draugai, įvairios kitos pramogos. Dar vėliau prasideda studijos. Aš visą laiką sau užduodu klausimą, kiek Lietuvos futbolininkų valgo duoną žaisdami futbolą ir kiek jų ant duonos tepasi sviestą? Dėl to daugelis vaikų jau vyresnėse klasėse supranta, kad mokslai yra svarbiau nei treniruotės ir renkasi studijas, norėdami įgyti vienokią ar kitokią profesiją.
O ko reikia, kad vaikai liktų futbole?
Vaikai turi mylėti futbolą ir juo labai domėtis. Taip pat lankyti treniruotes, klausyti trenerių ir daug dirbti namie, po treniruočių, savaitgaliais ar atostogų metu. Turėtų būti kažkokia sistema, o dabar yra labai daug įvairių futbolo mokyklų, kuriuose dirba žmonės niekada nieko neturėję bendro su futbolu...Tai ko jie gali išmokyti? Aišku išimčių yra, bet tai tik išimtys...Nesenai skaičiau, kad a.a Armandas Diegas Maradona, būdamas vaikas, žongliruodavo kamuolį eidamas į mokyklą ir grįždamas iš jos. Jo tikslas būdavo, kad kamuolys nenukristų ant žemės. Ir jam tai pavykdavo. Parodykit man nors vieną vaiką Lietuvoje, kuris taip daro? Sako reikia talentą turėti, sutinku, talentingiems vaikams lengviau, bet be darbo ir talentas nepadės.
Koks, Jūsų nuomone, yra didžiausias skirtumas tarp vaikų ir studentų futbolo?
Manau, studentai yra fiziškai stipresni. Kadangi stebiu VU studentų treniruotes ir rungtynes, galiu pasakyti, kad, jei lankai treniruotes, klausai ir įsisavini, ką sako ir rodo treneriai, tai ir vaikų, ir studentų futbolas gali niekuo nesiskirti. Yra vaikų 14 ar 16 metų, iki kurių kai kuriems studentams dar dirbti ir dirbti. Viskas priklauso nuo požiūrio į futbolo treniruotes. Studentai „neranda“ laiko treniruotėms. VU futbolo komanda treniruojasi dažniausiai 3-4 kartus per savaitę, nuo 18 val. Tuo metu jau ir mokslai būna pasibaigę ir dažniausiai darbai, bet surasti laiko ateiti pasportuoti nėra. Suprasčiau, jei treniruotės vyktų pirmadieniais ir trečiadieniais nuo 13 val. - tada tikrai galima sakyti, kad netinkamas laikas, bet dabar tai nėra žodžių. Nežinau, ko dar trūksta, turint idealias sąlygas treniruotėms. Čia yra pati didžiausia šios komandos bėda.
Ar yra kažkas, ko studentų futbolas galėtų pasimokyti iš vaikų futbolo?
Noro lankyti treniruotes, siekti užsibrėžtų tikslų, klausyti trenerių nurodymų. Manau, kad vaikai dar tikisi kažką išmokti ir būti profesionaliais futbolininkais, o studentai žaisdami futbolą jau viską žino ir moka, todėl daugelis įsivaizduoja, kad yra „kiečiausias“ futbolininkas.
Jau ketverius metus esate kartu su VU futbolo komanda. Kaip, Jūsų nuomone, pasikeitė treniruočių procesas per šį laiką ir kaip tai padarė įtaką dabartinio žaidimo kokybei?
Galiu drąsiai pasakyti, kad VU futbolo komandos nariai turi idealias sąlygas treniruotis. Tokių sąlygų gali pavydėti bet kuri aukštoji mokykla, jau net nekalbu apie visas futbolo mokyklas ar akademijas. Treneris R. Turskis daro viską, kad stadiono infrastruktūra būtų tobula: stadiono žolė yra pjaunama, laistoma, voluojama ir t.t, šiais metais pakeista dirbtinės žolės aikštelė. Rinktinės nariai aprengti „nuo galvos iki kojų“. Kalbant apie pačias treniruotes, tai man kelia nuostabą vienas dalykas: kiekvienais metais ateina pirmakursiai ir pradeda lankyti VU futbolo treniruotes. Daugelis jų būna lankę įvairias futbolo mokyklas savo gimtuosiuose miestuose. Tačiau pastebėjau, kad su kiekvienais metais naujokai ateina vis silpnesni. Liūdna ir labai gaila, kad taip yra.
Kokios, Jūsų nuomone, yra didžiausios VU vaikinų futbolo rinktinės stiprybės?
Labai sunku išskirti kažkurią vieną stiprybę, bet pagrindinė manau būtų ta, kad visi žaidėjai yra lygūs. Nėra čia nei vieno, kuris būtų panašus į L. Messį, C. Ronaldą ar R. Levandowskį. Be abejo, stiprybė yra ir tai, kad VU futbolo komanda turi trenerius, kurie patys žaidė futbolą aukščiausiame lygyje ir treniruotės vyksta labai intensyviai bei produktyviai. LSFL visus metus, kai stebiu VU komandą, ji yra prizinėse vietose. Yra tapę ir LSFL čempionais. Stabilumas yra tikrai puikus dalykas, tik pagal žaidimą, kartais VU komanda būna verta aukštesnės vietos čempionate.
Ko palinkėtumėte VU komandai?
VU komandos treneriams R. Turskiui ir E. Malkevičiui noriu palinkėti sveikatos ir didelės kantrybės treniruojant komandą. Studentams - lankyti treniruotes, o negalvoti, kad jie viską puikiai žino ir moka žaisti futbolą. Taip pat linkiu VU komandai visada žaisti gražų futbolą, kad komandoje nebūtų traumų ir LSFL kiekvienais metais tapti čempionais.
Straipsnį parengė SSC savanorė Ugnė Tartėnaitė