Kai kūnas degina ne riebalus, o raumenis

Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau tiksliau – tai mechanizmas, padedantis organizmui prisitaikyti prie fizinio ar psichologinio krūvio. Tokiose situacijose jis mobilizuoja energijos atsargas: skatina gliukozės išsiskyrimą į kraują, didina budrumą ir trumpuoju laikotarpiu padeda išgyventi.

Įdomu tai, kad kortizolio perteklius dažnai pasireiškia ne tik viduje, bet ir išoriškai: gali kisti kūno kvapas (tapti aštresnis), blogėti odos būklė, atsirasti bėrimai, didėti riebalavimasis ar lėtesnis gijimas. Tai subtilūs signalai, kad kūnas yra nuolatinėje įtampoje.

Kai kūnas patiria stresą, jam reikia greitos energijos. Jei jos trūksta, įsijungia paprastas, bet žiaurus sprendimas – energija išgaunama iš raumenų. Kortizolis skatina baltymų skaidymą, o iš jų gaminama gliukozė. Tai reiškia vieną: lėtinis stresas tiesiogiai „valgo“ raumenis [1].

Ir čia slypi paradoksas – žmogus gali sportuoti, maitintis teisingai, bet jei kortizolis nuolat pakilęs, progresas stabdomas arba net grįžta atgal.

Tačiau raumenys – tik pradžia. Ilgai padidėjęs kortizolis:

• silpnina imunitetą [2]
• trikdo miegą
• skatina riebalų kaupimąsi pilvo srityje [3]
• blogina koncentraciją ir atmintį [4]

Kūnas pereina į išgyvenimo režimą, kuriame augimas ir atsistatymas nebe prioritetas.

Tai trumpas priminimas pasirūpinti savimi – kurti organizmui saugumo jausmą. Svarbu turėti ne tik aiškias ribas tarp darbo ir poilsio, bet ir apskritai ugdyti reguliarumą: mityboje, fiziniame aktyvume, miego režime. Nes paprasti, pasikartojantys įpročiai siunčia signalą, kad viskas yra tvarkoje.

Literatūra

1. Wolfe RR. The underappreciated role of muscle in health and disease. Am J Clin Nutr. 2006;84(3):475–82.

2. Sapolsky RM, Romero LM, Munck AU. Endocr Rev. 2000;21(1):55–89.

3. Pasquali R, et al. Ann N Y Acad Sci. 2006;1083:111–28.

4. Lupien SJ, et al. Nat Rev Neurosci. 2009;10(6):434–45.

Parengė VU SSC instruktorė Saulė Krivickienė