Artėjant Tarpfakultetinėms Rektoriaus taurės tinklinio varžyboms radome progą pakalbinti vieną iš varžybų organizatorių, Filologijos fakulteto studentę, ilgametę VU merginų tinklinio rinktinės narę Gabrielę Užlytę. Gabrielė dalijasi istorijomis apie aistrą tinkliniui, Universiteto rinktinę, atskleidžia ir Tarpfakultetinių tinklinio varžybų detales.
Kaip atsirado aistra tinkliniui?
Aistra tinkliniui atsirado gana anksti, trečios klasės pabaigoje, kai kūno kultūros mokytoja pasiūlė draugei išbandyti tinklinio būrelį, kurio užsiėmimai vyko mūsų mokykloje. Po kelių treniruočių, draugė pasiūlė prisijungti ir man. Taip įvyko pirmoji pažintis su šiuo sportu. Kuriozinė situacija buvo, kad po kelių pirmųjų treniruočių, būdama dar visiškai „žalia“ ir žiopla tinklinio aikštelėje, apšilimo metu gavau į veidą iš vyresnės bei daug stipresnės merginos padavimo (bet tai buvo mano žioplumo pasekmė). Bet paskaudėjo ir praėjo, šis ir daugelis kitų įvykių neatbaidė manęs ir iki šiol, be jokių pertraukų vis dar esu čia.
Kada pradėjote sportuoti?
Sportuoju nuo 8 metų, tai savo sąskaitoje turiu jau dviženklį, kupiną įvairių emocijų, 17 metų skaičių. Jau beveik esu pilnametė šiame sporte.
Kas motyvuoja atstovauti Vilniaus universitetui?
Galėčiau įvardinti daug priežasčių, bet pagrindinė būtų didžiulis noras. Įstojusi į Universitetą, vis dar atstovavau SM „Tauras“ moterų komandą, bet visiško atsitiktinumo bei didžiulio darbo dėka, bandant sukurti Vilniaus Universiteto komandą mums pavyko. Komanda buvo sukurta nuo nulio, nes tuo metu Vilniaus universitete nebuvo merginų tinklinio rinktinės. Su didžiule nostalgija prisimenu tas dienas, kai susiradome trenerį, prikalbinome jį, kad mums padėtų. Tais metais spėjome užsiregistruoti tik į Vilniaus tinklinio lygą, puikiai pamenu pirmąsias rungtynes, kai žaidėme su baltais, savo turėtais skirtingais marškinėliais. Neilgai trukus gavome pirmąsias rožinės spalvos varžybines maikutes ir save juokais vadinome „VU rožinės mergaitės“. Džiaugiuosi galėdama stebėti, kaip komanda augo ir keitėsi. Buvo visko, taip pat ir pralaimėjimų, bet nuo to pergalės skonis buvo tik geresnis. Be galo smagu, kad komanda susikūrė ir nuo Vilniaus miesto čempionato užaugo iki Studentų tinklinio lygos čempionių bei rikiuojasi tarp keturių geriausių Lietuvos moterų tinklinio čempionato komandų.
Kuo gyvena VU tinklinio rinktinė?
Šiuo metu komanda gyvena pasiruošimu vienoms iš svarbiausių sezono rungtynių, Lietuvos moterų tinklinio čempionato atkrintamosioms, kuriose žaisime su SM „Tauras“ komanda. Turbūt, kaip ir visuose sportuose ir apskritai gyvenime, komanda susidaro iš labai skirtingų asmenybių, kiekviena su savo charakteriu. Taip, neslėpsiu, tam tikrais momentais kyla nesutarimų dėl išsiskiriančių nuomonių, bet jie būna greitai išsprendžiami. Į aikštę turime žengti kaip vienas kumštis ir siekti bendro tikslo, t.y. laimėjimo. Tuo metu visi asmeniškumai bei principai turi būti palikti už aikštelės ribų ir kovojama ne tarpusavyje, o su priešininkėmis. Visa kita turėtų būti išsiaiškinama asmeniškai arba bendrai komandoje, bet po varžybų. Visaip stengiamės pabūti su komanda ne tik treniruočių metu, bet ir kitoje aplinkoje. Todėl iniciatyvių žmonių dėka kas kelis mėnesius susirenkame pavakaroti, gaminame vakarienę, susirenkame šventiniu laikotarpiu ir keičiamės kalėdinėmis dovanėlėmis, taip pat nuo šių metų spontaniškai kilo nauja tradicija – skanumynų dėžutė (kai po kiekvienų varžybų vis kita komandos narė pasiima dėžutę ir į kitas varžybas atsineša kažką skanaus ir vaišina komandą pvz: tinginys, kibinai, keksiukai ir pan. O pavalgyti mes jau neatsisakome....(šypsosi)
Kaip sekasi derinti sportą, studijas, kitas veiklas?
Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta sėdėti vietoje. Net tėvai juokdavosi, kad grįžtu namo tik pernakvoti. Universitete turime dvi, kartais, kai pavyksta susirinkti, tris treniruotes per savaitę, tai nėra daug. Nuo antro kurso pradėjau dirbti pusę etato, tai privertė savo laiką planuoti dar atidžiau. Darbas buvo klientų aptarnavimo srityje, todėl susiderinti grafiką nebuvo sunku, aišku yra pasitaikę išimčių, bet nepraleisdavau nei paskaitų, nei treniruočių, nei varžybų. Geriau mokydavausi naktimis, nei kažkur nenueidavau. Nuo mažumės jaučiau didžiulę trauką bei atsakomybę dalyvauti tiek treniruotėse, tiek varžybose. Pamenu, varžybų metu susitraumavau ir teko dvi savaites vaikščioti su kojos langete, treniruotėje buvau tą patį vakarą kai tik ją buvo galima nusiimti. Klišiniai pasakymai, bet jie – lyg pirštu į akį „kuo daugiau veiki, tuo daugiau spėji“ ir „kai labai nori, viskas – įmanoma“.
Šį šeštadienį vyks Tarpfakultetinės Rektoriaus taurės tinklinio varžybos. Kodėl verta dalyvauti šiose varžybose?
Pirmiausiai įvardinčiau, vien dėl to, kad jos yra. Organizatoriai įdeda nemažai darbo ir pastangų, kad studentams būtų įdomiau ir kad jie galėtų save realizuoti ne tik moksle, bet ir užsiimtų kita malonia veikla. Anta, labai gerai praleista popietė: sportas, azartas, emocijos, pergalės, pralaimėjimai. Trečia, pažintys. Turnyras vyksta tarp skirtingų fakulteto komandų, tai skatina naujas ir galbūt ilgalaikes pažintis tarp skirtingų būsimų savo srities profesionalų. Pagalvokit, koks yra geresnis būdas susipažinti su savo fakulteto žmonėmis (renkant komandą) ir su kitų fakultetų atstovais, jei ne renginių metu? Taip pat, galimybė atstovauti savo fakultetui ir įrodyti, kad jame susirinkę ne tik puikių studentų mokslo prasme, bet ir puikių sportininkų, šokėjų, bėgikų, plaukikų ir t.t.
Kuo ypatingos Tarpfakultetinės Rektoriaus taurės tinklinio varžybos?
Tai nėra profesionalios varžybos, todėl savo jėgas gali išbandyti visi norintys. Taip pat žaidžiama šiek tiek nestandartine tvarka salės tinklinyje, mix komandomis. Komandos turi būti sudarytos iš vaikinų ir merginų, bet yra taisyklė, kad kelios merginos visada turi būti aikštelėje. Man asmeniškai visada smagu matyti, kiek gerų emocijų ir stipresnio komandiškumo jausmo tai atneša žaidėjams.
Kiek komandų jau užsiregistravo į Tarpfakultetines Rektoriaus taurės tinklinio varžybas?
Šiai minutei turime užsiregistravusią komandą, bet manau tai yra visiškai normalu, studentai viską daro paskutinę minutę, kai deadline mina ant kulnų. Tik šį kartą Teisės fakultetas yra pirmasis.
Ko norėtumėte palinkėti varžybų dalyviams?
Dalyviams pirmiausia norėčiau palinkėti smagaus laiko ir gerų emocijų. Labai linkiu pergalių, bet ne viskas yra materialiai apčiuopiama ir yra prizo pavidalu. Todėl kiekvienam linkiu taip pat bent mažo, bet labai svarbaus, asmeninio laimėjimo. Galbūt pagaliau pavyks padaryti tai, kol ilgai mokėtės. Gal pelnysite tašką reikiamu momentu. Gal sukursite veiksmingą žaidimo taktiką. Gal ištiesite pagalbos ranką kitam, kai jam to labiausiai reikės. Galbūt užmegsite naują draugystę. Net menkiausias dalykas yra svarbus asmeniniam tobulėjimui. Net ir pralaimėjus rungtynes, linkiu nenusimint ir nenuleisti rankų, kamuolys apvalus ir viskas gali pasisukti kita linkme nei tikėtasi. Labai laukiu registracijos laiškų adresu vutinklinis@gmail.com ir iki susitikimo vasario 22 d. 11 val.!
Interviu parengė VU SSC savanorė Anastasija Grinčenko